Yslykio kraštas. Žmonės

Yslykio kraštas. Žmonės

 

Jurgis Grigelionis - Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyties kryžiaus kavalierius

 

Jurgis Grigalionis (Grigelionis), Juozo sūnus, gimė 1894 metų balandžio 4 dieną Biržų apskrities Vaškų valsčiaus Iciūnų kaime. Tėvai - Juozapas Grigalionis iš Iciūnų kaimo ir Ona-Uršulė Petrikonytė iš Nemeikšiūnų kaimo. Turėjo brolį Joną bei seseris Agotą ir Antaniną. Jurgis buvo žemdirbys. Nors jokių mokslų ir nebuvo baigęs, buvo raštingas, susirašinėdavo su giminaičiais ir draugais.

Būdamas 20 metų amžiaus, buvo pašauktas į Rusijos caro kariuomenę ir praleido joje trejus su puse metų. Iš jos jau buvo paleistas iš Denikino baltosios armijos 1918 metais. Tarnaujant rusų kariuomenėje mirė Jurgio tėvas.

Grįžęs į Lietuvą, 1919 metų gegužės 17 dieną buvo pašauktas į Biržų-Pasvalio komendantūros dalinį. Pats Jurgis Grigalionis tai traktuoja gerokai kitaip – aiškina, kad pats stojo į organizuojamą Joniškėlio batalioną (o tik iš jo - į Biržų-Pasvalio karo komendantūrą), kai jo krašte dar buvo bolševikai bei bermontininkai.

1919 metų lapkričio 11 dieną mūšyje su bermontininkais ties Saločiais buvo sužeistas. Žurnalas „Karys” 1925 metais taip pristatė Jurgio Grigalionio žygdarbį bermontininkų fronte:

„Pasvalio bataliono trečios kuopos viršila Jurgis Grigalionis 1919 metų lapkričio 12 dieną, mūšio su bermontininkais ties Saločių miesteliu metu, stovėdamas su būriu atsargoje Buiviškių kaime pamatė, kad vokiečiai atmušė antros kuopos puolimą, paėmė apie 15 vyrų ir kulkosvaidį, ir uždegė miestelį. Pastebėjęs, kad iš kitos pusės prie klebonijos artinasi mūsų pirmosios kuopos dalis (Burkevičiaus komanda), apskaičiavęs momentą, pats savo iniciatyva puolė iš trečios pusės vokiečius, bet besiartinant buvo sužeistas dešinėn kojon ir parkrito. Tada pats persirišo sau koją ir, pasilikęs rikiuotėje, stojo toliau mūšin, atakuodamas kleboniją iš pietų pusės. Mūšį laimingai užbaigus jis perdavė savo žmones kuopon. Tik po to viršilą išvežė ligoninėn.”

1920 metų gegužės mėnesį už drąsą ir pasižymėjimą mūšyje su bermontininkais apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Iš karinės tarnybos paleistas 1920 metų balandžio 6 dieną kaip buvęs Rusijos caro kariuomenės puskarininkis. Demobilizuotas atsargos viršilos laipsniu, Jurgis su seserimis gyveno Iciūnuose pas brolį Joną. Čia būdamas, puikiai laiškais piršliavo savo broliui Jonui, vėliau vedusiam Bronislavą Židonytę.

Iciūnuose gyveno ir 1926 metų pabaigoje - registruojant Vyties Kryžiaus kavalierius.

1928 metų gegužės 15 dieną, minint valstybingumo 10-metį, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu.

1930 metų liepos 16 dieną Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos valdyba Jurgiui Grigalioniui išsimokėtinai (per 36 metus) skyrė 9,8 ha žemės, esančios Payslykio kaime, Vaškų valsčiuje. Anksčiau ši žemė priklausė Payslykio dvarui. Pasak Jurgio kaimyno, ant tos žemės jau stovėjo pusiau įrengtas namas. Brolio Jono padedamas, Jurgis įsigijo porą arklių ir pradėjo žemdirbio vargus.

Iš išsaugotų laiškų matyti, kad apie 1931 metus Jurgis aktyviai ieškojo sau žmonos. Įdėjęs skelbimus į to meto laikraščius, laiškų gaudavęs net iš Kelmės.

1933 metais Jurgis Grigalionis įkūrė sodybą: įsirengė namą, ūkinius pastatus, pasodino didelį sodą. Taip ir likęs nevedęs, gyveno su seserimi Antanina. Pasakojama, kad Jurgis buvo uždaro būdo žmogus. Visgi jis sulaukė nemažai dėmesio iš ano meto moterų, tai įrodo išlikę jam rašyti meilės laiškai.

Po karo kuriant kolūkius, iš buvusio viršilos atimta žemė ir daržinė.

Mirė 1958 metų vasario 12 dieną. Mirties priežastimi nurodoma aterosklerozės liga. Artimieji prisimena, kad mirė eidamas pėsčias į Vaškų miestelį. Palaidotas Vaškų parapijos senosiose kapinėse.

Mirus Jurgiui, sesuo Antanina pasikvietė į sodybą gyventi brolio Jono dukrą Stanislavą, kuri čia su vyru Mykolu Meiliūnu sukūrė šeimą ir užaugino sūnus Laimutį ir Valdą. Jų prisiminimais, sodyba buvo apsodinta ažuolais ir liepomis, sode augo daugybė obelų ir vyšnių, o grybauti nereikėdavo eiti į mišką, nes baravykai augdavo čia pat, sodyboje.

1976 metais masinės melioracijos metu Grigalionių sodyba buvo nugriauta.

 

Jurgis Grigalionis 1928 m.           Viršila Jurgis Grigalionis (pirmas iš kairės) su būriu 1920m.

 

 

Jonas Kazėnas - vertėjas, mokytojas

 

Apie Joną Kazėną knygoje „Užaugau Pasvaly“ Stasys Apynis rašo:

„Kitame Vaškų parapijos pakraštyje, Payslykio kaime (tiksliau pasakius, to kaimo vienkiemyje), 1909 m. gimė būsimasis vertėjas, mokytojas“

Jonas Kazėnas. Kartu su juo šeimoje augo dar keturi broliai ir sesuo. Tėvų ūkis nebuvo mažas - per 20 hektarų. Beveik pusė ploto buvo užsėjama linais. O linai tais laikais - ūkininko pinigai. Taip už linus gaunami litai dedami vienas prie kito, o ilgainiui nusiperkama dar 10 hektarų. Visi broliai lankė Vaškų pradinę mokyklą. Kaip prisimena Jono brolis Antanas, į Vaškų mokyklą iš tėvų ūkio vaikščiodavę pėsti. Jonas vėliau mokslus tęsęs Linkuvos gimnazijoje. (Gimnaziją baigė 1926 m., II laida). Iš namų į ten dažnai važiuodavęs dviračiu. Neretai dviračiu riedėdavęs ir į Panevėži, kur toliau mokėsi. Dviračiu keliskart numynęs net į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisės mokslus: apie 1930 metus kelionė autobusu buvusi brangi, o mokytis labai troškęs. Šalia teisės studijų savarankiškai mokęsis kalbų. Kai susirgęs, studijas reikėję nutraukti. Bet nenutraukęs mokymosi, kalbų studijavimo. Kazėnų sodyboje buvusi nemaža klėtis. Vienoje jos pusėje - pūdai, kitoje - Jono biblioteka ir kartu miegamasis, darbo kambarys. Čia, nešildomoje patalpoje, į storoką apsiaustą įsisupęs, mokęsis kalbų, vertęs knygas.

"Poligloto sugebėjimų žmogus: mokėjo anglų, vokiečių kalbas, galėjo skaityti ispanų, italų kalbomis, neblogai susipažinęs su antikinėmis - lotynų ir graikų kalbomis. Buvo apsiskaitęs, daug žinojo, - pasakoja Vaškų vidurinės mokyklos mokytojas Petras Anilionis. - lr dar – buvo labai teisingas, nelinkęs prisitaikyti prie kokių nors "pakištų" aplinkybių. Mes, mokytojai, tarpusavyje vadinom jį "vaikščiojančia enciklopedija". Nemėgo jokio komforto, nepaisė negandų, nelabai rūpėjo oro permainos - iš gimtinės, Payslykio kaimo, ateidavo į mokyklą batus vis kaliošais apsimovęs. Prisimenu jo knygas - vis popierėlių tam tikrose vietose prikaišiotas ... "

Dar studijuodamas, vėliau dirbdamas Jonas Kazėnas išvertė keliolika knygų. Jas visas sudėjus išeitų, kad iš anglų, vokiečių, skandinavų kalbų išversta apie 3500 puslapių. Nedidukė S.Hedeno knygelė "Kelionė po Tibetą" buvo pirmoji kregždė. Vertėjo darbo ėmėsi neturėdamas nė 20 metų. Tada ėmėsi H.Hagardo "Šventosios gėlės", tais pačiais metais - Edgaro Veldeko "Durų su septyniais užraktais", "Mėlynosios rankos". Ketvirtajame dešimtmetyje išvertė R.Tagorės kūrinius: "Laimės sudužimas", "Išsipildymo naktis", "Alkani akmenys". Tada gal pedagoginiam darbui besirengdamas, o gal jausdamas, kad Lietuvos mokytojai ir tėvai stokoja populiarios pedagoginės literatūros, per vienerius metus išleido savo verstas O.Mardeno knygeles: "Ką darai - daryk gerai", "Minties galybė", "Ugdykime talentus". Vėliau vėl grižo prie R.Tagorės ir išvertė "Nacionalizmą" ir kai kurias dramas. Netrukus mažieji skaitytojai sulaukė Bertoldo Nikuro "Graikų herojų legendos". Kai pasaulyje buvo jaučiamas artėjantis karas, Jonas Kazėnas išvertė ir išleido A.Heino dvitomį romaną "Kuopa kareivių Verdeno pragare".

Išversti tada buvo tik pusė darbo. Kita pusė - rasti leidėjų. Kai kuriuos vertimus išleido "Spaudos fondas", šiek tiek - "Sakalas". Vėliau J. Kazėnas su kitais įsteigė knygų leidimo bendrovę "Fakelas". Bet ir ją įsteigus nebuvo lengva. Nors knygos parduodamos ir visuose knygynuose, bet reikėjo jas į ten išvežioti, išsiuntinėti. Siuntimas ryte rydavo negausius litus iš pačių leidėjų kišenių. Todėl Jonas Kazėnas sėsdavo ant dviračio, leisdavosi į netrumpas keliones pas knygininkus ir kitus

prekybininkus.

Vertėjas Jonas Kazėnas kelerius paskutinius metus su žmona ir dukra praleido Panevėžyje. Knygų nebeversdavo. Nebevertė nuo pokario metų, kai mokytojavo Vaškuose, Žvirbliniuose. Matyt, nelikdavo laiko, nebuvo ryšių su leidyklomis. O gal kokios kitos priežastys trukdė. Kas dabar pasakys?

Jonas Kazėnas mirė 1990 metais Panevėžyje.

 

 

Mykolas Morkūnas - ekonomistas, spaustuvininkas

 

Mykolas Morkūnas gimė 1916 metų vasario 17 d. Payslykio kaime. Baigęs Biržų gimnaziją, 1938–1940 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. 1940–1944 metais studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Lietuvos sostinėje jau tuomet jis turėjo privačią spaustuvę, spausdino antinacinio pobūdžio laikraštį „Laisvas žodis“.

Antrą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, 1944 metais Mykolas Morkūnas pasitraukė į Vakarus. Prieglobstį susirado Austrijoje. Ten jis 1945–1947 metais studijavo ekonomikos mokslus Insbruko (Innbruck) universitete. 1947 metais gavo ekonomikos daktaro laipsnį. 1948–1949 metais dar lankė Freiburgo meno mokyklą, kur studijavo keramiką.

Vėliau Mykolas Morkūnas persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje. Čia jis įsteigė lietuvišką spaustuvę – spausdino lietuviškas knygas, leidinius „Akiračiai“, „Lituanus“, „Medicina“, „Metmenys“, „Technikos žodis“, plakatus, kitus spausdinius. Šioje spaustuvėje taip pat buvo parengta spaudai ir spausdinta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989 metais.

1993 metais spaustuvės įrangą Mykolas Morkūnas perkėlė į Kauną, ir su kitais įkūrė spaustuvę „Morkūnas ir Ko“.

1998 metais buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

Mykolas Morkūnas mirė 1999 metais balandžio 15 d. Čikagoje.

 

 

Algis Čuplinskas - inžinierius elektrotechnikas, vienas Lietuvos radioelektronikos ir kompiuterijos pramonės pradininkų.

 

Algis Čuplinskas gimė 1929 metais vasario 24 d. Žvirblinių kaime.

1952 metais baigė Kauno politechnikos institutą. 1952–1957 metais dirbo Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamyklos inžinieriumi, cecho viršininku, vyriausiuoju energetiku. 1957–1958 metais paskirtas Vilniaus elektros matavimo technikos gamyklos direktoriumi. 1958–1965 metais Algis Čuplinskas buvo LTSR Liaudies ūkio tarybos Prietaisų gamybos valdybos viršininkas. 1965–1971 metais jis dirbo gamybinio susivienijimo „Sigma“ viršininku, 1971–1990 metais generaliniu direktoriumi.

1985-1990 metais Algis Čuplinskas buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1970 metais apdovanotas LTSR valstybine premija.

Algis Čuplinskas mirė 1998 metais rugpiūčio 8 d. Vilniuje.

 

 

1909 metų gruodžio 5 d. Kaupų kaime gimė Jonas Meiliūnasagronomas, visuomenės veikėjas.

 

1944 metų spalio 29 d. Payslykio kaime gimė Antanas Apynismatematikos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas.

 

1954 metų birželio 12 d. Kaupų kaime gimė Genovaitė Ručinskaitė- Kačiuškienėhumanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto profesorė.